Reguliariajame sezone antrąją poziciją užėmęs Šakių „Vytis“ ketvirtfinalyje su Klaipėdos „Neptūnu-Akvaservis“ buvo priremtas prie sienos, tačiau laimėjo du išlikimo mačus ir ketvirtą sezoną paeiliui pateko tarp keturių stipriausių sezono komandų.
Šakių krepšininkai skambiai pradėjo seriją ir pirmąją pergalę pasiekė 27 taškų persvara, tačiau tuomet krito į duobę ir suklupo dukart iš eilės.
Ketvirtose rungtynėse Klaipėdoje „Vytis“ praleido tik kiek daugiau nei pusšimtį taškų ir triumfavo 63:54, o paskutinėse rungtynėse smeigė 17 tritaškių ir laimėjo 97:81. Taip „Vyčio“ sezonas buvo išgelbėtas.
„Reikia atiduoti pagarbą jaunimui, – sakė „Vyčio“ treneris Erikas Kučiauskas. – Klaipėdiečiai žaidė aktyvų, agresyvų krepšinį, o tai jiems pasiteisino. Ketvirtoms rungtynėms jau pakeitėme gynybą ir tai davė vaisių. Jaunimas yra jaunimas, turi užsivedimo. Galbūt jie pajuto kraują, suprato, kad gali prieš mus žaisti. Davė rimtą, gražią kovą. Viena, kaip jie atrodo sezono pradžioje, ir visai kas kita, kaip žaidžia sezono pabaigoje.“
Pusfinalyje „Vytis“ balandžio 1 dieną Jonavoje žais su „Telšių“ ir Kauno „Žalgirio-2“ poros nugalėtoju. NKL – VIKINGLOTTO finalo ketvertas Jonavoje vyks balandžio 1-3 dienomis.
– Treneri, ar serijoje atsiliekant 1-2 komandoje buvo daug panikos?
– Mes po antrojo pralaimėjimo atsisėdome rūbinėje ir be jokių priekaištų pasikalbėjome. Klydome visi iki vieno, laiku nepasikeitėme ir gavome tritaškius nuo Dovyko Romančenkos ir Gabrieliaus Mažeikos. Dėl to buvo pikta, bet sėdome ir pakalbėjome, kad reikia taikyti tokią gynybą, kokią naudojome visą sezoną. Tai davė vaisių. Ketvirtosios rungtynės Klaipėdoje buvo gynybinio pobūdžio. Mums pasisekė, kad šiek tiek išsiveržėme į priekį, išlaikėme pranašumą.
Paskutinėse rungtynėse ir metimai pakrito, psichologiškai buvo lengviau, nors ir buvo lemiamos rungtynės. Bet Klaipėdos jaunimas tikrai davė rimtą kovą, įvarė nemažai strioko.
– Ketvirtas rungtynes laimėjote gynyba, o penktas – puolimu?
– Mes koncentravomės į gynybą. Žinojome, kad savo taškus sumesime, bet turėjome uždaryti jų snaiperius. Patikėkite, išskyrus Petrą Piekų, visi jų vaikinai gali mesti ir pataikyti. Susitvarkėme su metimais, grįžome prie savo gynybos ir tai davė vaisių. Visi kovojo, prašė keitimo, suprato, kad didelė atsakomybė. Gavosi, kad žaidė per negaliu, susitvarkė su psichologija, gerai dirbo gynyboje. Jautėsi, kad jaunimas buvo susikaustęs, galbūt buvo per didelis noras. Turėjo gerų metimų, bet nepataikė.
Serijos pradžioje gynėmės taip, kad neleistume žaisti du prieš du, bet mums tai nepasiteisino. Mes pakeitėme gynybą ir jiems leidome žaisti du prieš du, bet su tam tikrais žaidėjais keitėmės per apačią ir taip palikdavome laisvesnius. Tiek Adomas Sidarevičius, tiek Matas Vaitkus yra aštrūs krepšininkai, jie mūsų žaidėjus sutraukdavo į trijų sekundžių zoną, o tuomet nusimesdavo kamuolį.
– Tik reguliariojo sezono pabaigoje pasikvietėte Mindaugą Stašį, kuris lemiamose rungtynėse komandą vedė į priekį. Kiek svarbus buvo šis ėjimas?
– Mes visą sezoną kalbinome Andrių Gaidį. Nežinau, kaip viskas susiklostė, bet jis susitarė su „Telšiais“. O mums iškrito dovanėlė: Mindaugas Stašys atsisveikino su „Šilute“. Mes jį įsigijome daug negalvodami. Kalbant apie gynėjų grandį, tai Paulius Semaška visko neatlaikytų. Paulius Beliavičius yra atakuojantis gynėjas ir tik galėdavo pavaduoti Semašką.
M. Stašys paskutinėse rungtynėse padarė didelę įtaką, trečiajame kėlinyje užkūrė mūsų spurtą, per kėlinį sumetė 11 taškų. Tai mums leido jaustis saugiau ir ramiau. Liaudiškai sakant dėl Stašio nuskilo. Žmogus yra patyręs, žaidęs ir atkrintamosiose, galintis paimti žaidimą ant savo pečių, kurti žaidimą.
– Kaip jūs manote iš savo patirties, komandai geriau laimėti seriją rezultatu 3-0, ar 3-2?
– Kaip treneriui, geriau laimėti 3-0, bet žaidybinė praktika irgi yra naudinga. Mes prieš dvejus metus prieš tą pačią Klaipėdą laimėjome 3-0, o Marijampolės „Sūduva-Mantinga“ serijoje su Joniškio „Delikatesu“ atsiliko 0-2, bet laimėjo 3-2. Gaunasi, kad jie sužaidė visas lemiamas rungtynes, maksimalus susitelkimas. Pripranti prie atmosferos, įtampos, galbūt tai jiems tuomet padėjo laimėti finalo ketvertą.
Kaip mes su broliais Lavrinovičiais kalbame, geriau yra žaidybinis ritmas, krepšininkui geriau visada būti rungtynių ritme. Bet vadovams ramiau laimėjus 3-0. Visi patenkinti, sezono minimalus tikslas yra pasiektas. Dabar reikia eiti iki finalo ir laimėti.
– Penktajame mače paskutinėms 21 sekundei į aikštę žengė ir sunkią traumą patyręs Marijus Užupis. Ar jis gali žaisti finalo ketverte?
– Sezonas jam yra baigtas. Jis pats pasiprašė į aikštę, jau po truputį pradeda su mumis sportuoti, daryti apšilimus. Jis buvo su komanda, o paskutinę minutę paprašė, kad išleisčiau. Sakė, jog nieko nedarys, tik pastovės. Finalo ketverte jis tikrai nežais, tikrai nerizikuosime.
– Iki finalo ketverto turite pusantros savaitės. Kaip ketinate jam ruoštis?
– Po viso maratono davėme kelias dienas poilsio. Mūsų trys krepšininkai išvyko į 3x3 turnyrą. Mes vis tiek sportuosime, atliksime metimus, žaisime vienas prieš vieną. Jie sugrįš kovo 28 dieną ir po to turėsime kelias dienas pasiruošimui žaidžiant 5x5. Jau ir varžovą žinosime, ir su broliais Lavrinovičiais pasitarsime. Jie man iš tikrųjų šiek tiek padeda, nes asistento neturiu. Jie duoda patarimų, sako: „Treneri, mes visada galime patarti, bet sprendimas lieka jūsų.“
