„7bet-NKL“ savaitės MVP tapęs Palangos „Kuršių“ aukštaūgis Justinas Youngas pastaruoju metu vis dažniau puošia rungtynes gražiais dėjimais.
Palangos Kuršiai / Tvarkaraštis
Šakių Vytis
Palangos Kuršiai
Klaipėdos Neptūnas-Akvaservis
Mažeikių Mažeikiai
Joniškio DelikatesasEfektingai atakas užbaiginėjantis 23-ejų amerikietis praėjusią savaitę realizavo 18 dvitaškių iš 21, o mače su Klaipėdos „Neptūnu-Akvaservis“ pasiekė ir atkovotų kamuolių rekordą – 15.
202 cm ūgio legionierius šiame „7bet-NKL“ sezone fiksuoja 7,5 taško, 4,8 atkovoto kamuolio ir 11,1 naudingumo balo rodiklius.
J. Youngas pokalbyje su nklyga.lt pasidalijo mintims apie pasiūlymą atvykti į Lietuvą, draugystę su Dereku Hanesu, dėjimus ir karą Ukrainoje.
– Justinai, kodėl nusprendėte siekti savo karjeros užsienyje?
– Visada siekiau žaisti krepšinį aukščiausiame lygyje, kokiame tik galiu. Turiu svajonę ir tikslą keliauti po pasaulį, o sulaukęs galimybes tuo ir pasinaudojau. Lietuva nėra pirma šalis, kurią aplankiau, nes prieš tai trumpą laiką žaidžiau Suomijoje.
– Ką Palangos komanda jums pasiūlė, kad sutikote priimti jos kvietimą?
– Man patiko, kad treneris su manimi susisiekė. Jis man papasakojo komandos planą ir kur jis mato mane tame plane. Apsidžiaugiau gavęs galimybę žaisti čia, nes pajutau, kad tai tinkama vieta man. Tuo metu turėjau dar keletą kitų pasiūlymų, bet agentas man išrinko Lietuvą. Be to, Palangos pasiūlymas buvo pirmasis, kurį gavau po etapo Suomijoje. Turėjau keletą pažįstamų, kurie anksčiau žaidė Lietuvoje, todėl tiesiog susisiekiau su jais ir pasiklausiau jų nuomonės. Prieš atvykdamas žinojau, kad tokia šalis egzistuoja, tačiau nieko nebuvau girdėjęs apie krepšinio pusę.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte atvykęs į Lietuvą?
– Tai pirmas kartas, kai tokį ilgą laiką esu vienas toli nuo namų. Kai žaisdavau koledže, tuomet nebuvau labai nutolęs – pusantros valandos nuo namų. Ir maistas turbūt buvo didžiausias iššūkis. Lietuvoje maistas kitoks, o aš maistui esu gana išrankus. Todėl buvo gana sudėtinga prisiderinti mitybą. Beje, mėginau tradicinius lietuviškus patiekalus, iš kurių keletas man tikrai patiko ir buvo skanu. Nors esu išrankus, tačiau mėgstu išmėginti naujus patiekalus.
– Kaip įvertintumėte „7bet-NKL“ čempionato lygį?
– Manau, kad ši lyga yra stipri. Man patinka, kad čia visi žaidžia iš visų jėgų. Nepaisant to, kad kai kurios komandos turi sudėtingą sezoną ir rikiuojasi lentelės dugne, tačiau su jomis žaisti būna sunku ir tu negali atsipalaiduoti. Šios komandos žaidžia užsivedusios ir pagal savo galimybes. Mane stebina ir kai kurie jauni žaidėjai, kurie kiekvienose rungtynėse parodo vis naujus sugebėjimus.
– Ar jums buvo lengviau prisitaikyti, kai komandoje yra dar vienas amerikietis?
– Žinoma, man buvo žymiai lengviau. D. Hanesas jau buvo kelis mėnesius Lietuvoje prieš man atvykstant. Tai buvo pirmas žmogus, su kuriuo buvau supažindintas. Mes JAV gyvenome panašioje vietoje, tad turime daug ko bendra. Jis man aprodė aplinką, supažindino su vietomis, kur galėčiau pavalgyti ir paaiškino, kaip viskas vyksta komandos viduje. Jis buvo tarsi mano gidas.
– Ko labiausiai pasiilgstate iš JAV?
– Pasiilgstu gero oro. Esu kilęs iš pietinės Kalifornijos, San Diego, kur šiltas oras yra beveik visus metus. Lietuvoje pirmą kartą pamačiau sniegą ir pajaučiau tikrą šaltį. Būna, kad paskambinu tėvams ir papasakoju apie visus šiuos dalykus, o jie atsako, kad šiuo metu stovi lauke su šortais ir marškinėliais. Žinoma, pasiilgstu ir savo šeimos. Jie norėjo atvykti mane aplankyti, bet COVID-19 suvaržymai užkirto tam kelią.
– Ar jie stebi jūsų rungtynes?
– Taip, jie stebi kiekvienas rungtynes, o kai jos pasibaigia paskambina ar parašo. Jie yra dideli krepšinio sirgaliai, todėl nieko nepraleidžia. Mano mama žaidė krepšinį koledže, o dabar abu tėvai dirba krepšinio treneriais vidurinėje mokykloje. Jie mane sudomino krepšiniu ir paskatino tęsti karjerą. Užaugau su dviem treneriais.
– Kokį ryšį turite su treneriu Povilu Šakiniu?
– Jis yra labai panašus į mano trenerį iš koledžo – gana griežtas ir nori, kad tu aikštėje parodytum viską, ką moki geriausio. Nors jis rėkia rungtynių metu, tačiau iš tikrųjų jis yra labai geras vyrukas ir labai paslaugus. Jei tau ko nors prireikia, tai jis visados padės ir palaikys tave. Nuo pat pradžių tai pajutau, tad džiaugiuosi, kad jis mano treneris.
– Atakas dažnai užbaigiate dėjimais. Tai jūsų mėgstamiausias būdas pelnyti taškus?
– Pirmą kartą įdėjau į krepšį 13-os metų ir nuo tada treniruotėse paprastai nebemėtau iš po krepšio. Jei esu gana arti krepšio, tuomet visada stengiuosi ataką užbaigti dėjimu. Man labai patinka sugrūsti kamuolį į krepšį ir tai turbūt geriausias dalykas, kokį tik gali atlikti žaisdamas krepšinį. Visi gali pataikyti tritaškį, bet ne visi gali įdėti į krepšį. Koledžo laikais man treneriai sakydavo, kad turiu kiekvieną išpuolį užbaigti dėjimu. Būdavo net tokių treniruočių, kad jei pelnau taškus paprastu metimu, tuomet tas metimas nesiskaito. Tai man tapo kaip refleksas.
– Artėja atkrintamosios. Kiek tokių svarbių rungtynių patirties esate sukaupęs iš praeities?
– NKL atkrintamosios yra kiek kitokios, nes tai rungtynių serija, o JAV koledže tai tik vienas mačas, kuriame pralaimėjus iškart iškrenti. Tačiau NKL atkrintamąsias aš traktuosiu kaip rungtynes iki vienos pergales – laimėk arba mirk. Nejaučiu spaudimo tokiose rungtynėse. Turi žaisti galingai ir atiduoti komandai visą save.
– Ar sekate situaciją Ukrainoje ir ar jaučiatės saugus Lietuvoje?
– Nuo pat pradžių visi matėme ir sekėme naujienas žiniose. Komandoje apie tai pasišnekame, nes kai kurie žaidėjai sulaukė šaukimo į karo tarnybą. Žinojau, kad tai rimta, bet kai tai palietė mano artimus žmones, tai dar labiau atvėrė akis. Rūbinėje dalinamės naujausia informacija apie karą ir kalbamės šia tema. Daug mano pažįstamų iš JAV susisiekė su manimi, nes jie žino, kaip arti šis karas vyksta. Aš juos patikinau, kad vis dar jaučiuosi saugiai. Turiu draugų, kurie rungtyniavo Ukrainoje. Kai kurie iš jų nežinojo tikros situacijos arba negalėjo išvykti. Buvo baisu, kai jie keletą dienų bandė ištrūkti iš šalies. Visgi Palangoje jaučiuosi saugus.
