Nors Nacionalinėje krepšinio lygoje („7bet-NKL“) Palangos „Olimpas“ pasiekė keliolikos pergalių seriją ir įsitvirtino turnyrinės lentelės viršūnėje, komandos kapitonas Paulius Danisevičius nėra linkęs džiūgauti pačiame sezono įkarštyje.
„Žiūrime rungtynės po rungtynių, dirbame ir stengiamės pasirodyti maksimaliai gerai šioje lygoje, – pabrėžia jis. – Mes, žaidėjai, nešnekame, sunkiai dirbame ir gerbiame kiekvieną varžovą.“
Sėkmingiausiame Palangos klubo sezone organizacijos istorijoje Danisevičius ne tik yra komandos kapitonas ir svarus balsas rūbinėje, bet ir vienas svarbiausių ramsčių aikštelėje. 29-erių kaunietis „7bet-NKL“ lygoje renka po 9,7 taško ir atlieka po 4,5 rezultatyvaus perdavimo.
Pokalbio metu krepšininkas papasakojo apie savo karjeros eigą, prisiminė praleistus metus Alytuje, išskyrė stipriausias trenerio Andrejaus Urlepo puses, paatviravo, kodėl jo karjera nepakilo į dar aukštesnį lygį bei aptarė artimiausius karjeros planus.
– Vyrų krepšinyje karjerą pradėjote būdamas 17 metų. Žaidėte „Nostra-RKL“ lygos Sabonio KC komandoje, vėliau du sezonus praleidote „7bet-NKL“ Kauno „Jazz-Diremtos“ komandoje. Antrieji metai „Jazz-Diremtoje“ statistiškai įspūdingi nebuvo, rinkote po 4,3 taško ir 4,5 naudingumo balo. Kas lėmė, kad po sezono sulaukėte kvietimo prisijungti prie „Betsafe-LKL“ klubo Alytaus „Dzūkijos“, kuo juos sužavėjote bei kas pakvietė atvykti į Alytų?
– Taip, būdamas septyniolikos metų pradėjau žaisti „Jazz-Diremtoje“, o antraisiais metais patyriau sunkią traumą, dėl kurios ilgai negalėjau žaisti, todėl statistika nebuvo įspūdinga. Po to sezono dalyvavau Jonavos klubo peržiūroje, kur visai gerai sekėsi, o po jos sulaukiau tuometinio Alytaus „Dzūkijos“ klubo vadovo Tamulyno skambučio. Jis ir pakvietė atvykti į Alytų.
Paulius Danisevičius
| Komanda: |
Palangos Olimpas |
| Pozicija: | PG |
| Amžius: | 29 |
| Ūgis: | 178 cm |
| Svoris: | 74 kg |
| Gimimo vieta: | Kaunas, Lietuva |
Susitarimas buvo toks, jog treniruosiuosi su pagrindine komanda, o daugiau minučių žaisiu dublerių komandoje Regionų krepšinio lygoje. „Dzūkiją“ treniravo labai geras treneris Andrejus Urlepas, treniruotėse man visai neblogai sekėsi, treneris žaidybinio laiko pažadėti negalėjo, bet norėjo mane matyti pagrindinėje komandoje. Tad tą sezoną turėjau dvigubą licenciją, pavyko užsikabinti, pasirašiau ilgalaikį kontraktą ir praleidau šešerius gražius metus Alytuje.
– Kaip sekėsi prisitaikyti prie slovėno Urlepo, itin griežto trenerio, pirmaisiais metais aukštesniame lygyje?
– Atsimenu kaip dabar – tikrai buvo baimė važiuojant į pirmąją treniruočių stovyklą Alytuje, nežinojau, ko laukti. Apie trenerį žinių turėjau nedaug, žinojau tik tiek, kad yra griežtas bei didelį dėmesį skiria detalėms. Kai nuvažiavau, supratau pagrindinį dalyką – baigėsi vaikų žaidimai...
Nors sportuodavome tikrai daug ir sunkiai tiek Sabonio krepšinio centre, tiek „Jazz-Diremtoje“, patekęs į aukštesnį lygį pamačiau, kiek skiriama laiko įvairioms detalėms, kiek daug ir sunkių treniruočių, akcentuojama, ką valgai, kaip miegi, kaip turi atsistatyti po krūvių ir t.t. Buvo žymiai daugiau profesionalumo. Iš pradžių buvo tikrai sunku, bet labai džiaugiuosi, kad patekau žaisti į Urlepo komandą tokio jauno amžiaus, jis yra idealus treneris jaunimui dėl požiūrio į profesionalumą, detales.
– Ar Urlepas turėjo kokių nors išskirtinumų, ko nesate matęs pas jokį kitą trenerį?
– Tvarka ir disciplina – šie aspektai pirmieji krenta į akis. Kai Šarūnas Jasikevičius treniravo „Žalgirį“, visi pripratome akcentuoti detales, kiekvieno centimetro svarbą. Kalbant apie Urlepą, disciplina labiausiai ir įstrigo, įvairios detalės žaidime man yra tikrasis krepšinio grožis. Taip pat, labai daug ir sunkiai sportuodavome, iš tikrųjų, po Urlepo nebaisu važiuoti žaisti pas jokį kitą trenerį, nes žinau, kad esu praėjęs tikrai stiprią mokyklą.
– Net 6 sezonus praleidote „Dzūkijoje“, kas lėmė tokį ilgą karjeros etapą ten? Ar nebuvo pasiūlymų persikelti kitur?
– Kai tik atvykau buvau labai jaunas, pasirašiau 4 metų kontraktą. Pasiūlymų išvažiuoti vis būdavo, bet jie nebuvo kažkokie ypatingi. Buvo pasiūlymų ir išvykti į užsienį, bet aš visąlaik labai simpatizuodavau Lietuvos krepšinio lygai. Lyga visuomet buvo paremta ne individualių žaidėjų, o komandiniu žaidimu, ypatingai didelis dėmesys skiriamas skautingui. Norėjau joje likti, o iš kitų klubų Lietuvoje įspūdingų pasiūlymų taip pat nebuvo. Praleidau labai gražius 6 metus Alytuje, nė kiek nesigailiu šio sprendimo.
– 6-tasis sezonas „Dzūkijoje“ statistiškai buvo geriausias jūsų karjeroje LKL, o kitą sezone žaidėte Pasvalyje. Kodėl pasirinkote „Pieno žvaigždes“?
– Pasiūlymų buvo ir kitų, bet, vėlgi, nebuvo jie super išskirtiniai. Buvo galimybė pasilikti ir Alytuje, bet nusprendžiau, kad jau reikia pakeisti aplinką, išeiti iš komforto zonos. Pasvalio klubo treneris buvo Mantas Šernius, jis norėjo mane matyti savo komandoje, tad ir priėmiau tą pasiūlymą.
– Minėjote, kad vis būdavo pasiūlymų išvykti į užsienį, kodėl tai neįvyko, nenorėjote išbandyti legionieriaus karjeros?
– Turbūt pagrindinis dalykas, kuris lėmė, kad neišvykau į užsienį – nebuvo tokių stiprių pasiūlymų, kurių negalėtum atsisakyti. Buvo finansiškai geresnių pasiūlymų, bet nenorėdavau išvažiuoti iš Lietuvos, man čia viskas patinka, čia ir draugai, ir šeima, ir t.t. Nenorėdavau išlipti iš komforto zonos, gal tai buvo mano klaida...
Kai esi profesionalus sportininkas, gal reikėtų šiuos dalykus palikti antroje vietoje, jei gauni pasiūlymą, sėsti ir važiuoti, bet turbūt nebuvo tokio pasiūlymo, dėl kurio norėčiau palikti namus. Nesigailiu, kad niekur neišvažiavau, bet man dar tik 29-eri, gal dar išvyksiu, negali žinoti...
– Turbūt galime sakyti, kad esate krepšininko amžiaus pike. Ar dabar nebūtų tinkamiausias laikas išbandyti legionieriaus duoną, galbūt turite užsibrėžęs tokį tikslą?
– Apie tai negalvoju, dabar vienintelis ir pagrindinis tikslas – siekti laimėti „7bet-NKL“ lygą su Palangos „Olimpu“ ir patekti į LKL, pačiam prisidedant prie komandos patekimo į aukščiausią lygą. Apie kitus sezonus šiuo metu nesu linkęs galvoti, dabar galvoje tik apie vieną tikslą.
– Po sezono Pasvalyje, persikėlėte į „7bet-NKL“ lygą, į Kauno rajono „Atleto“ komandą, po etapo Kauno raj. persikėlėte į „Olimpą“. Kodėl nusprendėte žengti žingsnį atgal ir grįžti į „7bet-NKL“?
– Viskas labai paprasta: Pasvalyje turėjau prastą sezoną, neradau savo vietos ten, tad ir nebuvo solidžių pasiūlymų po sezono. Buvo kalbų su LKL komandomis, bet nenorėjau vėl būti atsarginiu įžaidėju, būti nežinomybėje dėl vaidmens, žaidimo laiko. Nusprendžiau prisijungti prie „Atleto“, grįžti namo į Kauną, bandyti įrodyti savo vertę ir po sezono grįžti į aukštesnį lygį.
– Visą karjerą žaidėte antros turnyrinės lentelės pusės komandose, kurios į aukščiausius pasiekimus nepretenduodavo. Kas yra kitaip kasdieniame komandos, kuri siekia laimėti lygą, gyvenime?
– Iš tikrųjų, nejaučiu papildomo spaudimo dėl aplinkinių kalbų, kad turime laimėti čempionatą. Esu profesionalas, dirbu savo darbą, einu į kiekvienas rungtynes atiduoti visą save ir žiūriu tik vienerias rungtynes į priekį, negalvoju kas bus ateityje ir kas apie komandos lūkesčius šnekama kitų lūpomis. Mes, žaidėjai, nešnekame, sunkiai dirbame, gerbiame kiekvieną varžovą ir džiaugiuosi, kad rūbinėje nėra jokių kalbų apie tai, kokie mes geri ar kas bus po mėnesio, žiūrime į artimiausias rungtynes. Jeigu išlaikysime tokį mentalitetą, viskas turėtų būti gerai.
– Šiemet esate komandos kapitonas, ar mėgaujatės papildomomis atsakomybėmis tiek aikštelėje, tiek rūbinėje?
– Nelabai jaučiu, kad turiu kažkokių papildomų atsakomybių, tai neslegia. Taip, kartais turi pasakyti griežtesnį žodį, bet ir nebūdamas kapitonu tą griežtesnį žodį pasakyčiau. Komandoje turime patyrusių žaidėjų – Marių Runkauską, Julių Kazakauską, Karolį Guščiką, nepasakyčiau, kad esu tas vienas balsas, kuris pasako kažką ir kitaip būti nebegali. Ne, mes esame komanda, visi laisvai gali pasisakyti ir visi kartu nešame atsakomybę.
– Apžvelgiant visą Jūsų karjerą, jeigu pavyktų laimėti „7bet-NKL“, ar tai būtų didžiausia jūsų karjeros pergalė?
– Labai gražią pergalę pasiekėme su studentų rinktine 2017 m. Taipėjuje, turėjome labai gerą chebrą, nugalėjome stiprų JAV universitetą finale, ši pergalė tikrai įsimintina. Taip pat įsiminė, kai su „Dzūkija“ patekome į KMT finalinį ketvertą. Žiūrint dabar, jeigu pavyktų laimėti čempionatą, be abejo, tai būtų vienas įsimintinesnių dalykų mano karjeroje... Kad ir kokioje lygoje bežaistum, laimėti lygą yra itin sunku.
– Šį sezoną fiksuojate gana solidžią statistiką, atliekate daugiausiai rezultatyvių perdavimų karjeroje bei turite svarbią rolę komandoje. Kaip jaučiatės „Olimpo“ žaidimo schemose?
– Rezultatyvūs perdavimai ateina iš komandos draugų, trenerių nuopelnų, turiu atiduoti duoklę jiems. Turime aiškią sistemą kaip žaidžiame, visi žino savo vietą, tada atsiranda ir taškai, ir rezultatyvūs perdavimai. KMT varžybose rotacija gal buvo kiek kitokia, bet „7bet-NKL“ lygoje visi žaidžiame panašų skaičių minučių, augame kaip komanda ir visi žaidėjai yra svarbūs, žaidžia po 15-20 min. Tai yra labai gražu, kadangi esame tikra komanda, visų indėlis yra svarbus.
– KMT varžybose šį sezoną sužaidėte 6 rungtynes prieš LKL klubus, per rungtynes rinkote po 16,7 naudingumo balo, net du kartus atlikote po 11 rez. perdavimų. Ar jaučiate, kad esate vertas žaisti LKL, ar turite tikslą kitais metais ten grįžti?
– Tas faktas, kad dabar žaidi antroje lygoje – turi suprasti, kad anksčiau kažkas buvo blogai ir tą reikia pripažinti. Tačiau jei manęs klausiate, ar galiu žaisti LKL lygoje, manau, kad tikrai galiu žaisti tame lygyje. Ne vienerius metus žaidžiau ten, žinau virtuvę ir manau esu pajėgus ten žaisti. Tokia mintis mane atvedė ir į Palangos „Olimpą“ – įdėjus daug darbo ir pastangų padėti atvesti komandą į aukščiausią lygą ir žaisti toje komandoje LKL lygoje, tikėkimės, pavyks tai įgyvendinti.
– Paminėjote, jog tam, kad grįžtumėte į žemesnį lygį, turėjo būti priimta prastų sprendimų. Kaip manote, kas sustabdė jūsų karjeros kreivės kilimą?
– Susideda labai daug faktorių, bet galop vis tiek pats esi savo gyvenimo kalvis. Krepšinyje susideda daug detalių, gali netikti trenerio schemoms, gali būti visokių priežasčių. Aš, visgi, esu specifinis žaidėjas, 178 cm ūgio, dabar labiau įprasta turėti aukštus, ilgų rankų žaidėjus, aš galbūt iškrentu iš konteksto. Galbūt nepatekau pas trenerį, kuris maksimaliai atskleistų mano geriausias savybes, galbūt pats įdėjau per mažai darbo tam tikrose situacijose. Daug dalykų susidėjo, būtų sunku pasakyti tikslias priežastis. Svarbiausia toliau sunkiai dirbti ir nenukabinti nosies.
– 2020 m. vasarą išbandėte jėgas 3x3 krepšinyje, kaip jums ta patirtis, galbūt matytumėte savo ateitį 3x3 krepšinyje?
– 3x3 krepšinis yra žavus, ypatingai tai, kas buvo nuveikta per tokį trumpą laiką Lietuvos 3x3 krepšinyje... Dabar yra realių šansų dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tai yra labai gražu. Mano pirmas blynas 3x3 krepšinyje buvo stipriai prisvilęs, nežinau, ar kada dar norėčiau grįžti, reikėtų visai kitaip ruoštis.
– Komandos tikslai aiškiai iškomunikuoti, o kokie jūsų asmeniniai tikslai artimiausioje karjeros stadijoje?
– Tikslas vienas – šį sezoną laimėti lygą ir kitais metais būti konkurencingiems LKL. Tačiau, pasikartosiu, žiūrime rungtynės po rungtynių, dirbame ir stengiamės pasirodyti maksimaliai gerai šioje lygoje, o kaip bus po sezono – matysime.
