Kas galėjo pagalvoti, kad praėjusiais metais Regionų krepšinio lygą laimėjusi Kėdainių sporto centro komanda naujajame „URBO-NKL“ sezone po 10 sužaistų rungtynių bus turnyro lentelės viršuje?
Švelniai pasakyta. Ne tik viršūnėje, bet ir turint bent trijų pergalių pranašumą prieš likusius čempionato klubus.
Su 9 laimėjimais ir 1 pralaimėjimu šuoliuojantys kėdainiečiai demonstruoja geriausią „URBO-NKL“ puolimą, rinkdami po 95,2 taško, o į savo krepšį praleisdami po 86,1 taško.
Kėdainių klubo treneris Gediminas Butkus pripažįsta, kad sezono pradžioje jį patį maloniai stebina kai kurie faktoriai.
„Mūsų žaidėjai pakėlė save į kitą lygį, pasistiebė visi, – tinklalapiui „URBO-NKL“ komentavo Butkus. – Be to, labai geras komandos susižaidimas ir atmosfera. Kaip treneris, net pats nustebęs, koks yra ryšys tarp žaidėjų, kaip jie jaučia vienas kitą.“
Lygos naujokai ketvirtadienį namie 75:67 nugalėjo alytiškius ir vietinius sirgalius pradžiugino pratęsta dominavimo serija iki septynių pergalių. Kitas jų iššūkis numatytas lapkričio 15 d. Klaipėdoje, kur bus susikauta su vietos „Neptūno-Akvaservis“ jaunimu.
Po fantastiško Kėdainių sporto centro krepšininkų starto, tinklalapis „URBO-NKL“ pakalbino trenerį Gediminą Butkų, kuris pasidalijo mintimis apie stebinantį auklėtinių progresą ir susižaidimą, vietas, kuriose galima pasitempti, spalio mėnesio MVP Roko Ūzo prisijungimo istoriją, Laimoną Eglinską bei du klubus Kėdainiuose.
– Treneri, kaip dažnai treniruojatės, žinant, kad vienos „URBO-NKL“ ekipos į treniruotes žiūri rimčiau, o kitos – kiek laisviau? Kaip šiuo klausimu yra Kėdainiuose?
– Ne per daug treniruočių, bet aš žiūriu pagal tai, kokią mes komandą turime. Mūsų komanda nėra labai jauna. Nors turime nemažai kėdainiečių, bet kai kurie iš jų gyvena Vilniuje, kai kurie – Kaune.
Dėl kelionių ir darbų žiūrime, kad nebūtų per daug važinėjimo. Treniruojamės taip, kaip ir praėjusiais metais – manau, kad tų dviejų kartų per savaitę, kai susitinkame, mums pakanka.
Pirmoji treniruotė būna daugiau atstatomoji ir individuali, o antroji – daugiau komandinė, kai ruošiamės rungtynėms ir susidėliojame taktinius akcentus.
– 9 pergalės ir 1 nesėkmė. Sakykite atvirai, ar stebina toks sezono startas? Ką išskirtumėte kaip esminius faktorius?
– Galvoju, kad esminis dalykas yra tas, jog mūsų žaidėjai, kuriuos išlaikėme – komandos branduolys – padarė dar vieną žingsnį į priekį. Atėję į šią lygą, tiek Rokas Ūzas, mūsų puolimo lyderis, tiek Ignas Lukošius puikiai pasiruošė ir prisitaikė. Tai iš karto matėsi – atvažiavo į pasiruošimo stovyklą puikios formos.
Manau, kad dėl to ir demonstruojame tokį žaidimą. Kiti žaidėjai – Medas Kuprijanovas, Arminas Kelmelis, Laurynas Danielius, Laurynas Bimba ir Vainius Steponavičius taip pat patobulėjo. Visi pasistiebė aukštyn.
Ir dar labai svarbūs buvo du nauji prisijungimai – Paulius Semaška ir Augustas Žilinskas. Galvoju, kad jie mums tinka idealiai. Ta mūsų sudėties dėlionė gavosi puikiai.
– Žaidėjų progresas, pavykę vasaros darbai, tačiau kaip galima paaiškinti tai, kad iš RKL pakilusi Kėdainių ekipa šiuo metu dominuoja „URBO-NKL“ ir užtikrintai užima pirmąją vietą lentelėje. Kaip apibūdintumėte lygių skirtumą?
– Pagrindinis skirtumas – kontaktas. Čia jis didesnis, žaidimas fiziškesnis. Pradžioje dar nebuvome prie to pripratę, pirmose rungtynėse mus apdaužė, bet paskui pripranti ir pats duodi smūgį atgal. Mes nesame ta komanda, kuri nusileidžia.
Pernai RKL mes turbūt buvome viena fiziškiausių komandų, todėl šį aspektą atsinešėme ir čia. Greičiai gal kiek didesni, bet ir RKL buvo greitų komandų. Mes taip pat stengiamės žaisti greitai. Tikrai skiriasi fiziškumas, kontaktas ir žaidėjų dydžiai. NKL kiekviena komanda turi gerus centrus, aukštus žaidėjus, tad tas matosi.
Kaip ir sakiau – mūsų žaidėjai pakėlė save į kitą lygį. Be to, labai geras komandos susižaidimas ir atmosfera. Kaip treneris, net pats nustebęs, koks ryšys yra tarp žaidėjų, kaip jie jaučia vienas kitą...
Man tikras malonumas dirbti su tokia komanda.
– Jūsų komanda žaidžia puolimu paremtą krepšinį. Kokias Lietuvos komandas, jūs, kaip treneris, mėgstate stebėti, su kuo palygintumėte savo braižą?
– Aš turiu trenerius, kuriuos seku ir iš kurių esu mokęsis per žaidėjo karjerą.
Džiaugiuosi, kad esu buvęs pas amžinatilsį Rimantą Girskį, Gintarą Leonavičių, Vitoldą Masalskį, Albertą Vilimą, taip pat mano pirmasis treneris buvo Kastytis Kundrotas, paskutiniaisiais karjeros metais Raseiniuose mane treniravo Karolis Lendzevičius. Iš jų visų daug išmokau.
Nesistengiu kažko kopijuoti. Remiuosi savo patirtimi, tuo, ką pats esu mokęsis, studijavęs ar perėmęs. Stengiuosi tuos akcentus sudėlioti savo žaidėjams. Mes nesiekiame kažkokių stebuklų – žaidimas turi būti kuo paprastesnis, nes dauguma žaidėjų į treniruotes atvyksta po darbų. Svarbiausia – laikytis taisyklių.
Džiaugiuosi, kad mūsų branduolys jau kartu žaidžia ketverius ar penkerius metus. Tuo garvežiu, kaip sakant, ir važiuojame toliau.
– Esate sakęs, kad sezono pradžioje viskas negali būti idealu. Kuriose vietose dar galite pasitempti?
– Visų pirma, sezonas dar ankstyvas ir tikrai intensyvus. Bus visko – ir duobių, ir pakilimų. Svarbiausia tai, kad kuo greičiau išliptume iš tų sunkiausių momentų. Tos komandos, kurios tai padarys greičiau, ir bus aukščiau lentelėje.
Traumos taip pat yra svarbus momentas, todėl stengiamės jų kiek įmanoma išvengti, prižiūrėti žaidėjus. Reikia nusispjauti tris kartus per petį. Gynyboje visada galima tobulėti. Mūsų puolimas geras, susižaidimas – nuostabus, bet gynybai visada skiriame papildomą dėmesį. Kai žaidi greitą puolimą, gynyba kartais nukenčia, todėl turime prisitaikyti.
Turime savo susitarimus, gynybos planus ir šiuose dalykuose toliau tobulėsime.
– Kas iš jau sutiktų varžovų paliko jums didžiausią įspūdį ir kodėl?
– Didžiausią įspūdį paliko fiziškos komandos. Ypač Marijampolės ekipa – ten žaidžia seni lygos vilkai, patyrę žmonės, buvę čempionai. Taip pat „Omega-Tauras-LSU“ – prieš juos patyrėme vienintelį pralaimėjimą, bet buvo gera kova.
Dar „Žalgirio“ dubleriai, kurie visada suburia talentingiausią Lietuvos jaunimą. Ir „Ryto“ dubleriai yra greiti, energingi. Šios komandos labiausiai išsiskiria. Dar su puse lygos komandų nesame žaidę, visko dar bus.
– Nuostabus spalio mėnesio MVP Ūzo žaidimas. Kuo šis 37-erių veteranas jums išskirtinis? Kaip nupasakotumėte jo prisijungimo prie Kėdainių istoriją?
– Mano, kaip trenerio, pirmasis sezonas Kėdainiuose buvo po to, kai baigiau žaidėjo karjerą. Tuo metu mūsų pagrindinis centras susilaužė ranką ir iškrito iš rikiuotės, todėl ieškojome papildymo.
Naršydamas po įvairius čempionatus pastebėjau, kad Ūzas niekur nežaidžia – tik bėgioja Kauno mėgėjų pirmenybėse. Paskambinau jam, pasiūliau prisijungti prie mūsų komandos, atgaivinti senus laikus, kai jis atstovavo „Nevėžiui“.
Jis sutiko, prisijungė, pamažu statėme komandą. Po gero sezono jis trumpam išvyko į Jurbarką, kur tapo RKL čempionu, bet vėliau sugrįžo pas mus. Kartu tapome čempionais ir mes.
Džiaugiuosi turėdamas tokį žaidėją – jis labai protingas, talentingas, duoda daug naudos tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Smagu, kad jis vėl patikėjo šia idėja ir tarsi atgaivino savo karjerą iš naujo.
– Kadangi „Nevėžio“ treneris Laimonas Eglinskas vienoje konferencijoje kvietė palaikyti „URBO-NKL“ besivaržančią ekipą, gal ir jūs norėtumėte perduoti jam kažką atgal? Kaip jūsų manymu dviem komandoms pavyksta sutilpti mieste?
– Tikrai džiaugiuosi, kad Laimonas dirba Kėdainiuose ir dirba labai gerai, tai rodo rezultatai. Turime neblogą ryšį – dalinamės ta pačia arena, kur vyksta mūsų treniruotės ir rungtynės. Susitinkame, pasikalbame, kaip sekasi.
Palaikome savo miesto komandą „Nevėžį“ – tai mūsų pagrindinė, reprezentacinė komanda. Mes esame tarsi ta vietinių kėdainiečių komanda, pakilusi iš RKL B diviziono. Mano idėja buvo suburti vietinius – tuos, kurie kažkur išsibarstę, žaidžia kituose miestuose.
Taip suformavome savotišką bendruomenės komandą. Mes nepretenduojame į „Nevėžio“ vietą, bet džiaugiamės, kad turime savo fanus, savo žmones.
Kėdainiai gali didžiuotis – turime dvi komandas aukščiausiose Lietuvos lygose. Galime vadintis tikru krepšinio miestu.
