Prieššventinis laikotarpis „URBO-NKL“ čempionate dominuojančiai klostėsi Vilniaus „Ryto-2“ vedliui Ignui Urbonui, kuris buvo pripažintas dvyliktosios savaitės naudingiausiu žaidėju.
Vilniaus Rytas-2 / Tvarkaraštis
Vilniaus Rytas-2
Alytaus Alytus
Kėdainių sporto centras
Ukmergės Stekas199 cm ūgio 18-metis per tris laimėtus susitikimus užfiksavo 18 taškų, 10 atkovotų kamuolių, 6,3 rezultatyvaus perdavimo bei 29,3 efektyvumo balo vidurkius.
Pirmadienio rungtynėse prieš Ukmergės „Steką“ Urbonas pagerino karjeros atkovotų kamuolių rekordą (19), o anksčiau, ketvirtadienį, prieš alytiškius sužibo geriausiu rezultatyvių perdavimų rodikliu (11).
Bendraudamas su tinklalapiu nklyga.lt, jaunasis krepšininkas šypsojosi, kad po 45 minučių kovos su „Steku“ atsistatymui neužteks laiko iki pat Kūčių.
„Atsistatyti po šių rungtynių turbūt neužteks ir šiandienos bei rytojaus, visgi buvo įtemptas grafikas – sužaidėme trejas rungtynes per keletą dienų. Bet taip, gavosi įspūdingai“, – sakė Urbonas, pabrėždamas, jog uždaryti nugalėtojo klausimą „Rytas-2“ galėjo ir be pratęsimo.
Lyderis taip pat nepraleido galimybės skirti žodžių Gabrieliui Bubniui (34 tšk., 4 blk.) ir Danieliui Kasparui (34 tšk., 6 atk. kam.), su kuriais trumpą pertrauką nuo krepšinio pasitiko kartu surenkant 114 naudingumo balų.
„Dėl Danieliaus ir Gabrieliaus tikrai džiaugiuosi, kad tokie pasirodymai. Tikiuosi, kad tai jiems padės turėti dar daugiau motyvacijos tobulėti ir daugiau dirbti. Be abejo, ir psichologiškai galės labiau atsipalaiduoti, turės atspirtį“, – 11-tąją sezono pergalę per 22 rungtynes aptarė Ignas.
Kitą mačą „Ryto“ dubleriai žais sausio 3-ąją su Klaipėdos „Neptūnu-Akvaservis“, o Urbonas turėjo palinkėjimą visiems, kas seka „URBO-NKL“:
„Palinkėsiu sirgaliams gražių švenčių – pabūkite šeimoje, pailsėkite, o po jų sugrįžkite į sales ir palaikykite čempionato komandas.“
Tinklalapyje nklyga.lt – Urbono mintys apie save įžaidėjo pozicijoje, banguotą sezoną, keistus jausmus dėl „Ryto“ pagrindinės komandos, bendraamžį asistentą, autoritetą štabe ir tėtį Rumunijoje bei namuose.
– Ignai, per keturias dienas pagerinai asmeninius rezultatyvių perdavimų ir atkovotų kamuolių rekordus, komanda laimėjo trejas rungtynes paeiliui. Kaip šioje sezono stadijoje jautiesi aikštelėje, iš kur toks universalumas?
– Dabar jaučiuosi puikiai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Komanda pas mus būna išretėjusi, tai vienam trauma, tai kitam liga, Gantą Križanauską ir Niką Stuknį traukia į pagrindinę komandą. Todėl kiek turime žaidėjų stoką, kitokias rotacijas. Tenka žaisti po 30 ir daugiau minučių.
Kai prieš rungtynes matai, kad nelabai kam bus žaisti, nuo krūtinės tarsi nukrenta akmuo. Tada supranti, kad žaisi ilgai. Kad ir padarai kokią klaidą, ji tokiu atveju tau mažiau apkrauna galvą. Jautiesi lengviau, gali žaisti savo žaidimą.
Jaučiuosi puikiai ir dėl to, kad treneris mane pastatė į įžaidėjo poziciją. Didžiąją rungtynių dalį turiu kamuolį savo rankose. Vis tiek nuo vaikystės dar Utenoje mane tėtis statydavo į įžaidėjo poziciją, mokydavo visų gudrybių būtent būnant įžaidėju.
Reikėjo prisiminti įgūdžius, kaip persivaryti aikštę, kaip derinius įsiminti ir nurodyti, prieš tam tikras gynybas parinkti atitinkamas atakas. Buvo malonu tai daryti, nes jau buvau pamiršęs. Kai tik atvažiavau į Vilnių, žaidžiau įžaidėju, bet vėliau slinkausi į antrąją-trečiąją pozicijas.
– Kaip vertini savo progresą ir pokyčius aikštelėje, lyginant su praėjusiu sezonu? Šiemet atlieki daugiau rezultatyvių perdavimų (3,9), tačiau taškų (13,9), atkovotų kamuolių (5,7), išprovokuojamų pražangų (2,5) ir efektyvumo (17,1) skaičiai yra nežymiai mažesni.
– Nesijaudinu. Galbūt sezono pradžia buvo puiki, bet po kokių aštuonerių rungtynių kritau į duobelę, galbūt truputį nusimušė pasitikėjimas savimi, galbūt nuovargis prisidėjo.
Dabar jau viskas gerai, tikrai neišgyvenu dėl statistikos. Bandau daryti viską, kas atneštų didesnę naudą komandai.
– Tavo tritaškių pataikymo procentas nuo 35,5 (praėjusiame sezone) krito iki 26,3 (šiame). Ar tai regi kaip savo Achilo kulną?
– Dirbu daug, dirbu daug tikrai. Salėje mėtau į krepšį dieną naktį. Galbūt yra psichologinis momentas. Jeigu daug dirbi, bet procentas nedidėja, turi kitų išeičių ieškoti.
Iš tikrųjų, net nežinojau, kad tritaškių procentas pakritęs. Nelabai sureikšminu to. Ateis kitos rungtynės, reikės sumesti, tai sumesiu.
– Kalbant apie tave ir „Rytą“, šansų šiame sezone LKL nesulauki, nors dublerių komandoje esi naudingiausias žaidėjas. Klausėme to paties ir Kauno „Žalgirio-2“ atstovo Jokūbo Rudaičio – ar tau organizacijoje yra paaiškinama, kodėl taip yra, ir kokia tavo reakcija?
– Taip, truputėlį gal ir keistai. Sezono pradžioje tikėjausi, kad būsiu įtrauktas į „Ryto“ pagrindinės komandos dvyliktuką, bet nebuvau. Sužinojau visa tai tiesiog gulėdamas lovoje, „Instagram“ pamatydamas įrašą. O geras, „Ryto“ dvyliktukas ir manęs nėra. Truputį keistai pasijaučiau, galbūt kiek nuvertintas.
Vis tiek „Ryte“ esu ketvirti metai, pagrindinėje komandoje ganėtinai seniai debiutavau, turėjau nemažai progų pasireikšti, treniruotėse plušdavau.
Truputį nustebino mane, na, bet ką padarysi? Nieko baisaus, reikia tiesiog toliau įrodinėti. Jeigu jiems dar maža kažko, jeigu netiki, kad galiu tempti pagrindinės komandos lygį, tai tegul taip mano. Aš turiu įrodyti, kad to nusipelniau.
– Ar asmeniškai trykšti noru dar pasibandyti „Ryte“, ar tokio prioriteto neturi?
– Aišku, kad norisi išbandyti LKL, norisi užlipti į aukščiausią lygį mūsų šalyje ir ten dominuoti. Tiesiog norisi solidžiai žaisti, atnešti naudos komandai, neatrodyti kaip jaunam žaidėjui, kuris tempia komandą į dugną. Faktas, kad trykštu.
– Esi dvyliktokas, ar turi sprendimą dėl ateities karjeroje po gimnazijos baigimo?
– Matysime vėliau, kokie pasiūlymai, kaip seksis užbaigti sezoną. Reikia ne tik sėkmingai finišuoti aikštelėje, bet ir mokyklos suole. Nereikia slėpti, kad vienas iš planų – žaidimas NCAA.
– Įdomu tai, kad „Ryte-2“ yra jaunasis asistentas, vyr. trenerio sūnus Jokūbas Kadžiulis. Ką galėtum papasakoti apie šio dvyliktoko pareigas komandoje?
– Taip, tikrai jaunas žmogus tokioje pozicijoje, gal net pirmas atvejis. Ai ne, Ergino Atamano sūnus irgi ten kažką dirba, kiek esu girdėjęs.
Smagu tai, kad prieš Jokūbą esu žaidęs aikštelėje, kai jis buvo Panevėžyje, aš – Utenoje. Esame ir kartu rungtyniavę. Dabar jis asmeninių įgūdžių treneris, padėjėjas. Atneša naudos komandai, kaip tik trūko mums to.
Pamenu, kad pernai su treneriu Gintaru Kadžiuliu kalbėjome, kai atėjau pamėtyti vienas į salę, kad būtų gerai turėti žmogų, kuris bet kuriuo dienos metu ateitų į salę ir kamuolius padavinėtų. Na, kad išsimesti daugiau metimų.
Ir va, šiais metais taip gavosi, kad su trenerio sūnumi susirašome, susitariame laiką. Vėliau ateiname į salę, jis paduoda kamuolį, skiria kokių pratimų įgūdžių tobulinimui.
– Kadžiulio štabe darbuojasi ir Mindaugas Lukauskis. Kaip tavo manymu legendai sekasi naujame vaidmenyje, kuo jis išsiskiria?
– Tikrai smagu turėti štabe legendą, kuri susijusi su „Ryto“ klubu. Galbūt jis kažkam yra ir kaip idealas. Vis tiek jis duoda daug patarimų, nes visa tai yra jau praėjęs.
– Kaip tėčiui Žydrūnui sekasi treniruoti Rumunijoje? Ką jis papasakoja, pataria dabar?
– Sekasi gerai, džiaugiasi darbu ten. Bendraujame, stengiamės kuo dažniau, nors ne visada pavyksta dėl užimtumo. Man irgi ta rutina su treniruotėmis, mokykla, miego režimu. Tiesiog ne visada atrandame laiko susiskambinti. Bet va, dabar grįš Kalėdų laikotarpiui, stengiamės pabūti kuo daugiau.
Kai jis grįžta, dažniausiai susitinkame sporto salėje. Pakalbame apie mano tobulėjimą, kuriose vietose galėčiau būti geresnis. Jis pasidalina įžvalgomis.
