2025-aisiais trimis nesėkmėmis finišavęs Vilkaviškio „Perlas Go“ Naujuosius metus pradėjo trimis solidžiomis pergalėmis.
Žygimantas Skučas
| MIN: | 24.63 |
| PTS: | 9.28 (50.38%) |
| REB: | 5.68 |
| AS: | 2.48 |
| ST: | 0.68 |
| BS: | 0.84 |
| TO: | 2.88 |
| GM: | 25 |
Visgi ketvirtadienį „URBO-NKL“ vicečempionų sėkmingas ruožas baigėsi karštame Suvalkijos derbyje, kai per pratęsimą po atkaklios kovos buvo nusileista lygos lyderiams Marijampolės „Sūduvai-Mantingai“ (90:94).
Į antrąjį pagal pajėgumą čempionatą po trylikos metų grįžęs ir žaidimu „Perlas Go“ gretose besimėgaujantis Žygimantas Skučas mano, kad komanda neišvengia bangavimų ir rungtyniauja atkarpomis.
„Aš juokauju, kad nuo sezono pradžios mes žaidžiame serijomis – vienąkart pralaimime, kitąkart – laimime, – interviu su nklyga.lt pradėjo aukštaūgis. – Nežinau, gruodžio viduryje pasidarėme pirmą komandos cementovkę, todėl gal dar nebuvome išsipagirioję iki gruodžio pabaigos ir teigiami dalykai atėjo tik sausį (juokiasi).
Kartais atrodo, jog turint daug jaunų žaidėjų, per anksti pagalvojame apie pergalę. Kai viskas būna gerai, pradedame galbūt mažiau stengtis. Nemažai rungtynių pralaimėjome pirmaudami 10 ar 19 taškų. Tuo metu atsiranda toks jausmas, kad juk vis tiek laimėsime.
Gal čia truputį pailsėsiu, gal atliksiu kokį metimą pats – tai natūralus dalykas. Tačiau su patirtimi sezono eigoje vis labiau supranti, kad reikia stengtis kiekvieną minutę ir, manau, mūsų pergalių skaičius gerės.“
Vilkaviškio ekipa su 14 pergalių ir 11 nesėkmių turnyro lentelėje žengia šeštoje pozicijoje, o emocingas 33-ejų puolėjas Šarūno Zablockio žaidimo schemose turi svarbų vaidmenį.
Vilkaviškio Perlas Go / Tvarkaraštis
Jurbarko Jurbarkas-Karys-Manvesta
Vilkaviškio Perlas Go
Marijampolės Sūduva-Mantinga
Šakių Vytis-VDU
Kauno r. Omega-Tauras-LSU
Kretingos Kretinga-Rivile202 cm ūgio Skučas per vidutiniškai 24,5 žaidimo minutės šiame „URBO-NKL“ sezone fiksuoja 9,3 taško, 5,7 atšokusio kamuolio, 2,5 rezultatyvaus perdavimo ir 12,5 naudingumo balo statistiką.
Atletas atviravo, jog nestebi kitų „URBO-NKL“ komandų rungtynių ir viskas pasimatys lemiamose kovose.
„Mes vis labiau susiklijuojame kaip komanda, be to, treniruojamės nemažai, palyginus su kitais, – tęsė kaunietis. – Yra klubų, kurie per savaitę treniruojasi vieną ar du kartus. Čia jau esame žingsniu priekyje. Pridėjus dar ir žaidėjų fizines galimybes, ūgį, netgi talentą, turbūt būtume pirmajame lygos penketuke. Esame ten, kur esame, neseniai buvome aštunti, dabar – šešti per kelias pergales, tad sezonas labai įdomus.
Visai neseku kitų komandų. Kartais pasižiūriu, kur patys esame turnyro lentelėje ir tiek. Per karjerą supratau, jog nėra didelio skirtumo, kurioje vietoje esi lapkritį – svarbiausia išspręsti buitines problemas. Aišku, kartais reikia ir sėkmės, buvo rungtynių, kur pasisekė laimėjus paskutinę sekundę. Visa esmė bus antrame etape vasarį ir atkrintamosiose, todėl kol kas per daug nesureikšminu nei tų pergalių, nei tų pralaimėjimų.“
Tinklalapyje nklyga.lt – Skučo mintys apie dėtą žingsnį atgal, patarimus jaunimui, vicečempionų pokyčius, įžaidėjų atsakomybę ir stebinantį legionierių.
– Matant jūsų krepšininkų dydį kiekvienoje pozicijoje – tai atsispindi ir gynyboje. Praeitą savaitę apie tai kalbėjo ir jūsų strategas Šarūnas Zablockis, jog viską pastaruoju metu laimite dėl gynybos. Kaip visa tai konvertuoti iš vienos į kitą aikštės pusę?
– Žinai, kai krepšininkai ateidavo į šiek tiek aukštesnį lygį pavyzdžiui iš Nacionalinės lygos, mes visą laiką sakydavome: „Dabar tu mesk, esi laisvas – mesk“.
Ir kai žmogus po dviejų ar trijų mėnesių tai daro, tada jis gali pradėti galvoti apie antrą žingsnį. Pas mus yra noras kartais padaryti viską iš karto, priimti teisingiausią sprendimą. Iš tikrųjų nėra daug egoistiškų lietuvių, kuriems galbūt reikėtų būti net labiau egoistiškesniems. Tačiau dažnai norisi priimti gerą sprendimą, atlikti perdavimą arba mesti, bet gaunasi atvirkščiai ir per tai atsiranda nepasitikėjimas savimi. Kai būsime drąsūs, atsipalaiduosime, labiau pasitikėsime savimi.
Treneris nėra tas, kuris labai mus statytų į rėmus. Žaidimas labai laisvas – visi, kurie žaidžia ir gauna minučių, turi galimybę daryti tai, ką nori. Kai atsipalaiduojame ir mėgausimės žaidimu, nepergalvosime – tada ir pats krepšinis taps geresnis.
– Esi minėjęs, kad itin mėgaujiesi žaidimu „URBO-NKL“. Per pastaruosius penkis mačus renki po 15,2 naudingumo balo, tad kas labiausiai tave žavi šiose pirmenybėse?
– Kai visada kažko sieki ir savo limitus stumi vis aukščiau, neišvengiamai atsiduri tarp žaidėjų, kurie yra už tave dažnai geresni bei protingesni. Mano karjeroje didžiausias iššūkis buvo tas kompiuteris galvoje, kuris neveikė taip greitai, kaip norėjau. Pagal fizines galimybes ir charakterį gal turėjau galimybių kilti dar aukščiau, bet mąstymas aikštėje nebuvo toks greitas.
Dabar dėjau žingsnį atgal ir papuoliau tarp žmonių, už kuriuos mąstau greičiau ir esu daugiau patyręs. Man tai leidžia į viską pažvelgti iš šono, mėgautis ir būti užtikrintam savimi, nes savo darbą padarysiu, o tada jau galiu galvoti apie tai, kaip padėti kitiems.
Būdamas aštuoniolikos aš norėjau padėti komandos draugams ant jų rėkdamas ar pykdamas, tai dabar būna nemažai pokalbių net ne apie krepšinį, kurie atneša komandai naudos ir atsipalaidavimo. Viena ar kita pakitusi detalė žaidėjui jau atneša komandai begalę naudos.
Žinoma, stengiuosi nepersistengti ir nevadovauti komandai, nes tai nėra mano darbas, bet man patinka padėti žmonėms. Kartais patinka pastebėti klaidas, kurias pats kažkada darydavau ir suteikti jiems trumpesnį kelią joms ištaisyti. Man atrodo, kad būtent tame ir slypi tas mėgavimasis.
– Kaip per šį 3,5 mėnesio jums pavyko persigrupuoti po Justino Ramanausko išvykimo į LKL ir į komandą grįžus Giedriui Stankevičiui bei prisijungus naujokui Kristupui Smirnovui?
– Komandose kažkuri pozicija vis tiek būna silpnesnė. Jeigu jų nėra startiniame penkete, tada atsiranda skylių nuo atsarginių suolo. Išėjus Justinui mūsų įžaidėjo pozicija ženkliai susilpnėjo, kartais tai pasijaučia ir dabar, jei esame spaudžiami nuo galinės linijos, tada padaugėja klaidų, sudėtingėja įėjimas į derinius. Šneku su 3-4 pozicijos krepšininkais apie pagalbą persivarant kamuolį, nes man tekę su tuo susidurti ir rungtyniauti be įžaidėjų.
Tikrai didelis praradimas, bet dabar žaidžiame kitaip, gal pagerėjo mūsų gynyba, esame aukštesni, daugiau dalinamės kamuoliu, nes Justinas rinko daug taškų ir turėjo kamuolį savo rankose. Manau, komanda natūraliai „persirgo“. Kai kurie bandė imtis iniciatyvos ir pamatė, kad nepavyksta, todėl ėmė kažką keisti. Ties tuo ir dirbame.
Gali būti, kad iki šiol tai yra mūsų silpnesnė vieta, nesakau, jog įžaidėjai blogi, bet juos dažnai spaudžia kitos komandos, kurios yra aukštesnio lygio iš pirmojo dešimtuko. Varžovai dusina mūsų įžaidėjus, todėl svarbu jiems padėti ir neužmiršti. Kadangi gali prarasti 6-8 taškus vien iš perimtų kamuolių, o kiek dar atima vėliau pradėti deriniai. 12-16 taškų per mačą yra labai didelis skirtumas.
– Jūsų lyderis Theodore’as Gadsdenas viso sezono metu išlaiko įspūdingą stabilumą ir kiekvienąkart žinai, ką iš jo gausi. Kaip iš komandos draugo pusės atrodo jo debiutiniai metai Lietuvoje?
– Labai geruoju jis mane stebina. Visi trys amerikiečiai yra žemiški, bendraujantys, nes man tekę susidurt su prognozuojamais NBA šaukimais ar ten jau žaidusiais, kurie nemoka naudotis virduliu ir skundžiasi dėl visko.
Šie vaikinai mokosi, klauso, o TJ mane tikrai stebina savo stabilumu būdamas gana jaunu krepšininku. Turi potencialo, IQ ir fizinių galimybių kilti aukščiau, tad tikrai tikiuosi, kad jis bus sveikas visą sezoną (juokiasi). Kai vienas žaidėjas yra toks stabilus ir dar naudingiausias komandoje, tai jo praradimas būtų labai blogai. Yra per karjerą buvę visko, bet norėtųsi, kad jam būtų viskas gerai, kaip ir yra. Tikiuosi šaltis jam neatsibos ir taip rungtyniaus toliau.
Kartais kiti treneriai paskambina pasiklausti nuomonės apie krepšininką, jeigu nori su juo pasirašyti sutartį. Taip buvo ir su Lorenzo Williamsu ar Scoochie Smithu, kur kažką blogo vis tiek reikia pasakyti, bet tiesiog neturi ką. Iš krepšinio pusės galiu kalbėti, kad jis galbūt kažko nemoka, bet mes visi kažko nemokame, o iš rūbinės pusės tikrai neturiu ką blogo pasakyti ir labai džiaugiuosi būdamas su juo komandoje.
– „Perlas Go“ jaunimo tarpe yra Titas Pažarauskas, Gustas Kučinskas, Kristupas Smirnovas. Nors nenori vadovauti komandai, bet tikiu, kad turi svarų žodį rūbinėje. Ar jaunuoliai linkę priimti tavo patarimus, jeigu jų būna, ir kaip jaunimo progresas atrodo iš šono?
– Tikrai nemeluosiu, kad nebūna, jog aprėkiu juos treniruočių ar rungtynių metu. Negaliu pasakyti ar jie tai priima, bet manau, kad taip. Vis tiek komandoje nėra nė vieno krepšininko, kuris būtų kvailai užsispyręs, visi per daug geraširdžiai galbūt.
Kitas dalykas yra tas, jog aš, turintis vieno iš nešvariausių visų laikų žaidėjų reputaciją, krentančio aikštelėje, besistumdančio treniruotėse, kieto charakterio, todėl kartais gal jaunimas bijo net pasakyti kažką pasakyti atgal. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip jie viską priima, bet kai kurios detalės, kurias anksčiau darydavo blogai, dabar jau nebedaro, arba jie bent jau žino, kad tai buvo klaida.
Manau, progresas vyksta ir einame į viršų, o žaidimo kokybė tiek treniruotėse, tiek rungtynėse, lyginant su spalio mėnesiu ir dabar, yra tikrai gerokai aukštesnė. Gal mažytė dalelė tame yra ir mano patarimų.
